Panevėžio Ješiboto istorija

Rabino Rabinovičaus iniciatyva Panevėžyje 1909 metais buvo įkurta žydų dvasinė mokykla – Ješibotas Ramygalos gatvėje.

1919 metais mirus Icalai Rabinovičiui, jo pradėtą darbą tęsė jo mokinys, baigęs Telšių rabinų mokyklą, – Josifas Kahanemanas (1888-1969). Jis 1919 metais atkūrė Panevėžio Ješibotą, kuris tapo didžiausia žydų dvasinė mokykla Lietuvoje. Čia besimokantys vaikinai buvo išlaikomi žydų bendruomenių. Yra išlikusi Panevėžio Ješiboto 1929 metų laidos vinjetės fotonuotrauka su 200 šią mokyklą baigusių rabinų ir mokyklos pastato nuotraukomis (Prieiga per Internetą www.eilatgordinlevitan.com  Panevėžys).

1897 m. Panevėžyje Š. B. Rabinovičiaus pastangomis veikė  žydų rabinų seminarija. Patalpos buvo nuomojamos lenkų gimnazijoje, kuri buvo dabartinėje Kranto gatvėje. Norinčių mokytis buvo daug, todėl mokiniai netilpo patalpose. Buvo kreiptasi į tuometinį Švietimo skyrių, gauti leidimą naujo Ješiboto statybai. Gavus leidimą Josefo Kahanemano pastangomis, buvo surinkti pinigai iš Panevėžio žydų bendruomenės narių Ješiboto statybai. 1920 m. „Mūsų kraštas“ laikraštyje rašė: „ Žydų visuomenei tai buvo iškilminga diena. Buvo iš senosios seminarijos į naująją pernešami šventieji raštai: „ Tora“, visos esamos knygos, dokumentai ir inventorius.

Ješiboto atidarymo dieną salė buvo gražiai išpuošta ir iliuminuota. Susirinko visi Panevėžio m. žydų žymesni visuomenės atstovai. Didžioji dalis svečių stovėjo kieme ir gatvėje. Salėje neužteko vietos. Į iškilmes suvažiavo beveik iš visų miestelių rabinai. Buvo atvykėlių net iš kitų valstybių. Iškilmes atidarė Panevėžio vyriausiasis rabinas ir seminarijos direktorius Joselis Kahanemanas. Iškilmės pradėtos trumpomis pamaldomis už Ekscelencijos Respublikos Prezidento sveikatą.

Pažymėtina, kad p. Josifas Kahanemanas kalbėjo lietuviškai. Baigus kalbėti,  sušukta už Lietuvos vyriausybę 3 syk „valio“. Orkestras sugrojo Tautos himną. Pirmininkauti pavedė žydų tarybos pirmininkui advokatui Laudeu. Laudeu kalbėjo lietuviškai apie seminarijos reikšmingumą. Jis paminėjo, kad seminarijoje buvo auklėjami ne tik rabinai, bet ir visi žydų inteligentai. Baigdamas kalbą Laudeu  prašė sugroti p. Miles Feigenienei „Ilgiausių metų“. Panevėžio m. burmistras  p. T.Chadakauskas sveikino žydų bendruomenę, linkėdamas, kad  ši mokslo įstaiga auklėtų solidžius Lietuvos piliečius ir mokytojus. Panevėžio valdžia dėkojo Panevėžio žydų bendruomenei už pakvietimą į garbingas iškilmes ir savo kalboje nurodė, kad kiekviena seminarija įskiepijanti savo auklėtiniams tikro idealizmo.  Linkėjo, kad ir šioje seminarijoje būtų dėstomas ne vien tik talmudas, bet ir filosofija. Tik jungiant talmudo mokslą su filosofija, seminarija išauklėsianti ne fanatikus, bet tikrus dvasininkus. Gražiai kalbėjo Telšių rabinų seminarijos rektorius Blochas. P.Burmistro Chadakausko ir P.Laudeu kalbos buvo palydėtos triukšmingomis ovacijomis. Toliau sekė sveikinimai. Sveikino beveik visi rabinai jidiš kalboje. Po visų sveikinimų buvo dainuojamos žydų liaudies dainos. Nuotaika vakarienės metu buvo labai gera. Charakteringa, kad žydai tokiose iškilmėse  elgiasi labai laisvai. Tas paprastumas ir laisvumas jų iškilmes daro savotiškai įdomias. Visi, dalyvavusieji žydų baliuje dėvėjo pagal  papročius kepuraites. Dainoms visą laiką vadovavo nors jau ir senas, bet labai linksmas Biržų  rabinas. Ješiboto atidarymo iškilmės baigėsi vėlai.

Ješiboto  direktorius J.Kahanemanas išrinktas 1919m. Panevėžio m. rabinu. Šis išmintingas žmogus buvo išrinktas į  Lietuvos Respublikos Seimą ir atstovavo ne tik Panevėžio, bet  visos Lietuvos žydų bendruomenėms. Jis vykdė diplomatinę veiklą 1940m. balandžio mėn. vykdydamas diplomatinę misiją, J.Kahanemanas su  sūnumi Abraomu išvyko į užsienį. Ši lemtinga kelionė išgelbėjo juos nuo mirties. Panevėžyje likusi žmona, sūnūs, dukros žuvo ( buvo sušaudyti). Žuvo ir visi  J.Kahanemano giminės, gyvenę Panevėžyje. Būdamas toli nuo Lietuvos ir sužinojęs apie šeimos ir visos žydų tautos tragediją, F.Kahanemanas pasakė: “Dabar ne laikas verkti“… Tačiau niekas neturi būti pamiršta.  Prisiminti reikia viską, kas buvo, – su liūdesiu kalbėjo rabinas. Jei Panevėžys sunaikintas, jis turi būti atstatytas kitur.“

Ješibotas, esantis Panevėžyje pirmaisiais sovietines okupacijos metais buvo uždarytas, dalis dėstytojų  ir moksleivių ištremti, kiti tapo genocido aukomis vokiečių okupacijos metais. Ješiboto patalpose 1943  metų pavasarį buvo įsteigtas laikinas getas iš Vilniaus į Panevėžį darbams atvežtiems žydams. Dalis atvežtųjų  vietiniams gyventojams padedant iš šio geto pabėgo, o kiti grąžinti į Vilnių ir sušaudyti.

Kahanemano iniciatyva Izraelyje buvo pastatyta prieglauda Lietuvos žydų vaikams per karą praradusiems tėvus. J. Kahanemanas pastatė Ješibotą ir pavadino Panevėžio vardu. Vėliau buvo pastatytos dar dvi  mažesnės. Nužudytų žydų atminimui buvo pastatytas įspūdingas pastatas, o jo sienose surašyti visų 18 miestų ir miestelių, kuriuose prieškario  Lietuvoje buvo Ješiboto pavadinimai.

2001m. vasarą Panevėžyje lankėsi trys garbingi svečiai iš Izraelio. J.Kahanemano sūnus – Elezier Kahanemanas, jo sūnus Arye Leib Kahanemanas ir žentas Meiras Bolakas. Jų pasakojimai čia ir buvo pateikti. Informacija gauta ir užrašyta bendradarbiaujant su Panevėžio žydų bendruomenės pirmininku G. Kofman.