Būsimas žurnalistas Henrikas Vikertas prieškario metais su tėvais gyveno Rokiškio mieste. Dvylikamečiui berniukui įsiminė žydų žudynės Rokiškyje. 1941 metų rugpjūtį matyti šiurpūs vaizdai po daugelio metų sugulė į rašinį „Rokiškio žydų tragedija“ („Gairės“, 2003, Nr. 9). 1941 metų rugpjūčio mėnesį miesto žydai buvo suvaryti į raudonų plytų dvaro namus, kurie buvo aptverti spygliuota tvora. Teritoriją saugojo „baltaraiščiai“.
Keletą dienų žydai buvo varomi dirbti įvairių darbų, vėliau – niekur neišleido. Žydų namuose likęs turtas buvo surinktas ir atgabentas į dvi sinagogas (po sušaudymo šis turtas buvo išparduodamas).
Masinis žydų šaudymas vyko 3–4 kilometrai už miesto. Pėsčiomis buvo varomi vyrai, moterys, o negalinčius eiti ir mažus vaikus vežė sunkvežimiais. Šūviai girdėjosi ryte ir vakare. Žurnalistas Henrikas Vikertas, rinkdamas medžiagą apie Rokiškio krašto holokaustą, Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriuje rado 1941 metų rugpjūčio įvykių dalyvių apklausos protokolus. Vienas pilietis liudijo, kad 1941 metų rugpjūčio 15–31 dienomis Bajorų kaime buvo šaudomi žydai. Egzekucijos vykdytojai iš vakaro buvo atvežti į dvaro rūmus, kur pernakvojo. Ryte būrio vadas pranešė, kad reikės iš geto varyti žydus po 100 žmonių į Bajorų kaimą. Atvarytiems žydams buvo įsakyta nusivilkti viršutinius rūbus ir eiti link egzekucijos vietos. Žydus šaudė vokiečiai ir lietuviai.
Kai vieną grupę žydų sušaudydavo, netoliese buvę karo belaisviai skubiai užkasdavo lavonus 20–30 cm smėlio sluoksniu. Paskui virš jų į tas pačias duobes buvo guldomi ir šaudomi kiti žmonės.
Antrasis vyras liudijo: šaudyti žydus buvo parengtas nemažas būrys rankiniais kulkosvaidžiais ginkluotų vyrų. Jie buvo linksmi, gerokai įgėrę. Varomus žydus saugojo sargyba – 4 priekyje, 4 – užpakalyje. Kiekvienas sargybinis turėjo 45 šovinius. Buvo liepta žydams sakyti, kad jie varomi darbams į Juodupės durpyną. Tačiau nutolus nuo Rokiškio apie 4,5 kilometro, vokiečių pareigūnas nurodė koloną varyti į dešinę pusę. Žydai suprato kelionės baigtį – metė savo daiktus į šalį. Vokiečiai puolė mušti. Nieko kito neliko daryti – teko paklusti. Įsakė žydams nusirengti viršutinius drabužius ir gulti į duobes. Šaudydavo taip, kad žydų antrajai vorai, pasmerktai mirti, reikėjo lipti (gulti) ant dar gyvų, gal sužeistų savųjų ir laukti mirties. Pradžioje žydus šaudė vokiečiai, vėliau lietuviai, paklusdami ginkluoto būrio vado įsakymui. Vokiečiai rėkdami „kom“ liepė skubiai eiti prie šaudymo duobės ir šaudyti žydus.
1941 metų rugpjūčio 15–16 dienomis Rokiškio krašto žydai paskendo kraujyje. Skerdynių liudytojas Zenonas Blynas savo dienoraštyje paliko įrašą: „Žydai turėjo šokti į 3 metrų gylio duobę, pirma pusiau nusirengę. Į juos šaudė aplink duobę vaikščiodami ginkluoti vyrai. Smegenys ir kraujas tiško. Vyrai šaudytojai buvo kruvini... Moterys rėkė, klykė. Prisirinko ir iš apylinkių žmonės... Pradžioje juokės, šypsojo, buvo patenkinti, vėliau su siaubu irgi pradėjo klykti. Per dvi dienas buvo sušaudyta per 3208 žydai – vyrai, moterys, vaikai.
Pasibaigus tragedijos dienoms, egzekucijos dalyviai ir vykdytojai Rokiškio miesto gatvėmis vaikščiojo girti ir kalbėjo, kad važiuos į Rygą ir ten linksmai pagyvens.
Rokiškio rajone žydų šaudymai vyko: 1941 metų rugpjūčio 25 dieną Obelių seniūnijos Dideliškio kaime nužudyta 1160 Kamajų, Rokiškio, Pandėlio, Obelių gyventojų. 1941 metų rugpjūčio 15–16 dieną Rokiškio kaimiškosios seniūnijos Bajorų kaime (Velniaduobės miške) nužudyti 3207 Rokiškio, Kamajų, Skapiškio, Suvainiškio, Svėdasų gyventojai. 1941 metų liepos mėnesį Rokiškio seniūnijos Vyžuonos kaime nužudyta apie 70 žmonių. 1941 metų liepą Žiobiškio seniūnijos Steponių miške nužudyta 390 žmonių.
