Gelbėti žydus – buvusius kaimynus, pažįstamus ar net svetimus ryžosi ne visi lietuviai. Tačiau nemažai kunigų, gydytojų, inteligentų, sodžiaus ūkininkų gelbėjo žydus, rizikuodami savo ir savo artimųjų šeimos gyvybe. Jie priėmė žydus savo namuose, dalijosi su jais maistu, slėpė nuo piktų akių. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus 1996 metais įkurtoje Teisuolių galerijoje lankytojai supažindinami su daugiau nei 108 žydų gelbėtojais. Eksponuojami rašytojo Kazio Binkio, dainininko Kipro Petrausko, Lietuvos Respublikos prezidento Kazio Griniaus, kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dukters Danutės Zubovienės, Onos Landsbergienės, kunigo Vaclovo Martinkaus, mokytojos Halinos Mošinskienės, ūkininko Juozo Markevičiaus ir kitų žmonių portretai, jų prisiminimai.
Lietuvos žydų genocido 50-mečio proga Lietuvos Respublikos prezidentas Algirdas Brazauskas įteikė padėkos raštą Halinai Mošinskienei už humaniškumo žygdarbį gelbėjant žydus Antrojo pasaulinio karo metais. Buvusi panevežietė H. Didžiulytė-Mošinskienė Kaune nuo 1942 iki 1944 metų vasaros savo bute nuo nacių teroro slėpė žydus: M. Ginką, Sonią Ginkaitę – „namų šeimininkę Onutę”, Sarą Goldmanaitę-Filkenbraud, „siuvėją Marianą” – Betshebą Taborsky, kuri buvo „pagrindinė liudytoja Yad Vashem tų lietuvių, kurie gelbėjo pavienius žydus ir su šeimomis” Lietuvoje. Jos dėka H. Mošinskienė buvo apdovanota Pasaulio tautų teisuolio diplomu (įrašas prancūzų ir hebrajų kalbomis), medaliu su įrašu „Halinai Mošinskis – dėkinga žydų tauta”.
1989 metais H. Mošinskienė ir jos vyras Algirdas (gyveno Brazilijoje), buvo pakviesti apsilankyti Izraelyje. Ten susitiko su išgelbėta B. Taborsky bei kitų išgelbėtų žydų giminėmis. Savo nepakartojamus įspūdžius H. Mošinskienė aprašė laikraštyje „Tėviškės žiburiai”: „Gegužės 24 d. nuvykome į Yad Vashem memorialinę vietą, kur įvyko specialios medelio sodinimo iškilmės. Mauzoliejuje, pastatytame iš sunkaus granito, atminimui šešių milijonų žydų, nužudytų vokiečių nacių siautėjimo laikais, susirinko apie 80 asmenų – Lietuvos žydų.” Granito plytelėse surašyti visi žydų naikinimo geto pavadinimai – Auschwitz, Buchenwald ir kt. Deganti „amžinoji liepsnelė” priminė aukų sunaikinimą. Prie aukuro įvyko iškilmės, rabinas giedojo „Kadiš” maldas. Po maldų ir „amžinosios ugnies” uždegimo ceremonijos (ją uždegė H. Mošinskienė) visi dalyviai ėjo į „Atminimų kalną”, kur jau buvo įbesta metalinė lentelė su įrašu „Halina Mošinskas – LITHUANIA”. 1989 metais tai jau buvo 16-as lietuviškas medelis. Po to visi dalyviai susirinko į salę, kur tolesnei programai lietuvių kalba vadovavo Chaja Lifšicaitė (išgelbėta Sofijos Binkienės iš Kauno geto), Yad Vashem Lietuvos skyriaus vedėja. Tą dieną H. Mošinskienei buvo įteiktas garbingas apdovanojimas. Padėkos žodį tarė H. Mošinskienė. Ji prisimena: „Buvau labai sujaudinta, padėkojau trumpa kalba, užbaigdama savo senelės Liudvikos Didžiulienės-Žmonos žodžiais: „Džiaugiuos, kuomet galiu nors vienam žmogui ašaras nušluostyti. Tai nedaug, tai kaip lašas mariose. Bet jeigu kiekvienas iš mūsų nušluostytų ašaras nors vienam varguoliui, tai jau būtų lengviau gyventi”. Po to buvo pasodintas atminties medelis Pasaulio tautų teisuolių alėjoje.
----
Tokį pat nepakartojamą įspūdį ir didelį jaudulį patyrė panevėžietis Jonas Markevičius pabuvojęs Izraelyje 1991 metais. Jis irgi buvo pakviestas atsidėkojant už išgelbėtus žydus Antrojo pasaulinio karo metais. Trinapolio vienkiemio, esančio Kupiškio rajone netoli Subačiaus miestelio, ūkininko Juozo Markevičiaus šeima karo metais iš mirties išgelbėjo devynis žydus. Pirmas pas ūkininką Juozą prieglobstį rado iš Panevėžio geto pabėgęs Subačiaus miestelio gyventojas Kušneris Juozas su trimis vaikais. Sodyboje glaudėsi Varšuvos advokatas Ber Kesl, anglų kalbos mokytoja, vairuotojas (pavardės nežinomos – J. V. Č.). Kai 1943 metais į J. Markevičiaus trobos duris pasibeldė iš Vilniaus geto pabėgęs Šolomas Šorenzonas, sodyboje jau glaudėsi ne vienas žydas. Markevičių šeima, pati turėjusi septynis vaikus, nedvejodami priglobė žydus, maitino ir slėpė. Sūnus Jonas Markevičius net susibičiuliavo su Šolomu. Nuo mirties buvo išgelbėti žydai litvakai – Sima Ševelytė Cijūnienė-Cion, Šolomas Šorenzonas, Kušnerio šeima ir kiti. J. Markevičius pasakojo, kad tuo metu šeima išties buvo gausi – pamaitinti reikėjo aštuoniolika burnų. Sesuo kepė duoną, o jam reikėjo nešti pieną, maistą krūmuose pasislėpusiems žydams. Žydai dieną slėpėsi, laukan išeidavo tik gerokai sutemus. Vokiečiams tikrinant Markevičių sodybą, kaimynai Bartkevičiai pas save spėjo paslėpti žydus Keselį, Leibą, o Simą priglaudė Subačiaus klebonas. Taip buvo išslapstyti ir kiti žydai.
1991 metais nuvykęs į Izraelį Jonas Markevičius susitiko su jaunystės draugu, nuo mirties išgelbėtu Š. Šorenzonu. Nusifotografavo prie Pasaulio tautų teisuolių sienos, kurioje yra plokštė su tėvo Juozo, sesers Valerijos, brolio Romo ir jo paties vardais. Viešnagė Izraelyje neprailgo, daug keliavo po kraštą, grožėjosi gamta, džiaugėsi svetingumu. Taip rodyta padėka Jonui už tuos sunkius baimės ir nepriteklių metus, gelbstint žydus nuo neišvengiamos žūties.
1991 metais atkurta Panevėžio miesto žydų bendruomenė (pirmininkas Anatolijus Fainbliumas), dėkodama Jonui Markevičiui už pasiaukojimą ir drąsą gelbėjant žydus Antrojo pasaulinio karo metais, Joną Markevičių ir jo žmoną Oną pakvietė būti jų bendruomenės garbės nariais.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1992 metų rugsėjo 22 dieną įsaku Nr. 1-2904 už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais, nepaisant savo ir artimųjų gyvybei gresiančio pavojaus, Žuvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Lietuvos pilietį Juozapą Markevičių (po mirties). 1991 metais Izraelio instituto Yad Vashen iniciatyva Jonui Markevičiui buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, įteiktas pažymėjimas ir medalis.
---
2007 metų rugsėjo 23 d., Lietuvos žydų genocido dieną, LR Prezidento rūmuose tarp daugelio kitų asmenų LR Prezidento Valdo Adamkaus 2007 metų rugsėjo 12 d. pasirašytu dekretu Nr. 1K – 1109 buvo apdovanoti 62 asmenys Žuvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (iki 2008 metų buvo apdovanoti viso 873 žmonės), iš kurių 12 sulaukė šios dienos, o kiti, deja, po mirties. Po miries apdovanoti Vabalninkų miestelio gyventojai Juozas Giedrikas, Emilija Giedrikienė, kurie nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones nuo nacių genocido. 1941 m. birželį jaunų mokytojų pora iš Vilkijos – Šeiną ir Chaimą Gertnerius, per atostogas atvykusius į Vabalninką aplankyti Šeinos tėvų, netikėtai užklupo karas. Jau liepą visus Vabalninko žydus apgyvendino vienoje miestelio gatvėje, o po kelių savaičių išvežė į Pasvalį. Ten visus apgyvendino mokykloje, itin sunkiomis sąlygomis jie praleido keletą dienų. Šeinai ir Chaimui Gertneriams pavyko papirkti sargybinį ir pabėgti. Taip prasidėjo Gertnerių klajonės po miškus ir sodybas. Iš apylinkės gyventojų sužinojo, kad visi į Pasvalį iš apylinkinių vietovių suvežti žydai, tarp kurių buvo Šeinos tėvai ir trys broliai Sacharai, 1941-ųjų rugpjūčio 26 dieną buvo sušaudyti Žadeikių miške. Besislapstydami Šeina ir Chaimas pakeitė ne vieną pastogę. Sunkiausiu metu – žiemą Gertnerius priglaudė vabalninkiečių Emilijos ir Juozo Giedrikų šeima ( dukrytė Terėsė buvo dar kūdikis). Vėliau Šeina ir Chaimas, gerųjų Giedrikų rūpesčiu buvo slepiami saugesnėje vietoje, kur sulaukė karo pabaigos. Po karo jauna mokytojų Gertnerių šeima apsigyveno Kaune, dirbo Kauno 4-oje vidurinėje mokykloje. 1972 metais išvyko gyventi į Izraelį. Abi šeimos ilgą laiką palaikė glaudžius ryšius.
2007 metų rugsėjo 23 d. LR Prezidentūros rūmuose garbingą apdovanojimą - Žuvančiųjų gelbėjimo kryžių - priėmė Juozo ir Emilijos Giedriku dukra Terėsė Giedrikaitė. Šventėje dalyvavo Panevėžio miesto savivaldybės vicemeras Petras Luomanas, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.
----
2007 metų gruodžio 11 d. į Panevėžio miesto savivaldybės salę rinkosi būrys žmonių, kurių tarpe buvo miesto savivaldybės mero pavaduotojas Petras Luomanas, Panevėžio žydų bendruomenės nariai, bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman, J.E. Izraelio ambasadorius Lietuvoje ir Latvijoje Ivri Chen su žmona, J.E. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Tos dienos popietės renginyje buvo pagerbti du panevėžiečiai broliai – Egidijus ir Rimantas Valčiukai. Jie priėmė iš ambasadoriaus Pasaulio tautų teisuolio medalį bei Garbės diplomą už tai, kad Kelmės rajone gyvenę jų seneliai Povilas ir Antanina Valčiukai Antrojo pasaulinio karo metais slėpė, rėmė ir padėjo žydų ūkininkų Chalozinų šeimai. 2006 metais Chalozinų sūnus Šmuelis Chalozinas kreipėsi į Europos žydijos katostrofos aukų ir didvyrių atminimo memorialinį muziejų (JAD VAŠEM), kad Valčiukai už pagalbą kenčiantiems ir persekiojamiems žmonėms būtų pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.
AUKŠTAITIJOS DVASININKAI – ŽYDŲ GELBĖTOJAI
Dvasininkų krikščioniška moralė, taurūs socialiniai principai skatino pagalbos ranką ištiesti mirčiai pasmerktiems žydams. Aiškumo dėlei reikia pasakyti, kad šių principų ne visi kunigai laikėsi. Tačiau tie kunigai, kurie gelbėjo žydus, nusilpelnė pagarbos ir meilės. Panevėžio krašto kunigus atlikti šią misiją skatino J.E. vyskupas Kazimieras Paltarokas ( vyskupo sutikimu vyskupijos kurijos bibliotekoje buvo paslėtos žydų religinės knygos, kurios naciams palikus Lietuvos žemę, buvo grąžintos žydams). Padrąsinti ganytojo, dvasininkai pamokslų metu pasmerkdavo žydšaudžius, užtarimo prašydavo pas okupacinės valdžios pareigūnus, žydus slėpė klebonijose ir kt.. Gelbėjant suaugusius ir vaikus – kunigai siūlė persikrikštyti, priimti naują vardą ir pavardę. Šiems asmenims sutikus, išrašydavo naują dokumentą, kuris leido kurį tai laiką sąlyginai ramiai gyventi (baimė, kad gali išduoti – buvo kasdienė palydovė). Traupio kunigas Stepas Galvydis savo dienoraštyje rašo, kad užbaigęs Kunigų seminariją, vokiečių okupacijos metais, buvo paskirtas dirbti vikaru Vabalninko bažnyčioje. Čia dirbdamas susidūrė su ,,žydų bėdomis“. Pas tuometinį kleboną kun. Matą Kirlį iš geto kreipėsi daugelis žydų (patys ar per tarpininkus), kad juos gelbėtų, ir kad jie sutinka apsikrikštyti. Kunigai šį žydų prašymą perdavė J.E. vyskupui K. Paltarokui, laukdami atsakymo. Vyskupas pritarė ir leido norinčius žydus apmokyti ir pakrikštyti. Susidarė norinčių būrys – 70 žmonių - vyrų, moterų vaikų. Kun. Matas Kirlys visus juos pakrikštijo. Kun. Stepas Galvydis išrašė visiems krikšto liudijimus su naujais vardais ir pasirinktomis lietuviškomis pavardėmis. Visus žmones prirašė prie labdaringų oranizacijų – į rožančiaus bei škaplerių brolijas. Įteikė po rožančių ir medalikėlį. Kun. S.Galvydis dienoraštyje rašo, kad neužilgo, po geros savaitės, iš geto visus gyventojus iškėlė į Pasvalį ir ten juos be skirtumo sušaudė.
Kunigas rašo dienoraštyje, kad išlydint perkrikštitus žydus į Pasvalį, prisakė jiems nedelsiant kreiptis pas Pasvalio parapijos vietos kunigus. Kurie pabėgo nuo šaudymo ir kreipėsi pas kunigus, išliko gyvi. Kun. S.Galvydis mena, kad kun. Juozas Varnas pasakojo, kad pas jį atbėgo viena moterėlė ir prašė, kad jos bulvių duobėje yra pasislėpęs vienas pabėgęs žydas ir jis šaukiasi kunigo pagalbos. Kun. J.Varnas nešęs savo rudinę, jį apvilkęs atsivedė į kleboniją ir apgyvendino. Vėliau apgyvendino pas Grūžių kleboną kun. Bronių Bumšą. Pakrikštyto žydo pavardė – Gobrovič, buvęs Kauno vaistų sandelio viršininkas.
Kun. Stepas Galvydis pakrikštijo 16 metų žydaitę Feigę Joffaitę. Ją iš geto ūkio darbams buvo pasiėmę teisėjai Vitkauskai. Kai žydai jau buvo išgabenti į Pasvalį, ją atvedė pas kun. Galvydį, kad pakrikštitu. Mergaitei buvo suteiktas Stefanijos vardas. Metrikus išdavė Barzdaitės pavarde. Mergina nutarė gyventi pas gimines Svedasų parapijos Kunigiškių kaime. Ji ten saugiai gyveno, ištekėjo už lietuvio Juozo Gudonio. Šeima apsigyveno Utenos mieste. Kunigas S.Galvydis dienoraščio pabaigoje klausia – Kam šitas istorijas pasakoju? Ir atsako – ,,Tam, kad be vyskupo Kazimiero Paltaroko leidimo nebūtume žydų krikštiję ir ar vargu kas iš Vabalninkų žydų būtų likęs gyvas“.
Panevėžio apskrities kunigai - žydų gelbėtojai:
|
Beinoris Vincentas |
Saločiai |
Klebonijoje slėpė žydus |
|
Čepėnas Stasys |
Anykščiai |
Pasirašė memorandumą prieš žydų žudynes, užtai uždarytas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime
|
|
Ereminas Feliksas |
Subačius |
Slėpė Reginą Rozenbergaitę |
|
Jareckas Bronius |
Naujamiestis |
Pakrikštijo Meri Štenderaitę |
|
Juška Antanas |
Troškūnai |
Slėpė Fanią Kaganaitę-Kentrienę |
|
Kareckas Zenonas |
Kupiškis |
Padėjo iš Vilniaus geto pabėgusiai Mirai Burde ir mažametei Irmai Degon |
|
Kirlis (Kirlys)Matas |
Vabalninkas |
Pakrikštijo žydus |
|
Krikščiūnas Jonas |
Pasvalys |
Gelbėjo L.Govrovičių |
|
Liubšys Juozapas |
Joniškėlis |
Slėpė Pasvalio ginazistę Zlotaitę |
|
Mikolojūnas Paulius |
Subačius |
Dalyvavo gelbstint E.Jakobsonaitę ir Rozą Rozenbergaitę |
|
Morkūnas Simonas |
Pumpėnai |
Padėjo rasti priglobstį žydams parapijos ūkininkų namuose |
|
Tamašauskas Leonardas |
Šeduva |
Pakrikštijo Sachovaitę iš Prienų, už tai buvo nuteistas kalėti 2,5 metų |
|
Vembrė Mykolas |
Sidabravas |
Padėjo gelbėti žydus |
---
2005 metų pradžioje Izraelio Jad Vašem institutas pasauliui paskelbė, kad garbingą Pasaulio Tautų teisuolio vardą suteikė 20757 asmenims. Iš jų:
|
1. Lenkija – 5874 2. Olandija – 4639 3. Prancūzija – 2500 4. Ukraina – 2079 5. Belgija – 1402 6. Vengrija – 658 7. Lietuva – 555 8. Baltarusija - 537 9. Slovakija - 454 10. Vokietija - 410 11. Italija - 371 12. Graikija - 265 13. Serbija - 119 14. Rusija - 116 15. Čekija - 115 16. Kroatija - 103 17. Latvija – 96 18. Austrija - 84 19. Moldova - 69 20. Albanija - 63
|
23. Bosnija – 34 24. Norvegija - 24 25. Danija - 19 16. Bulgarija - 17 27. Didžioji Britanija - 13 28. Švedija - 10 29. Makedonija - 10 30. Armenija - 10 31. Slovėnija - 6 32. Ispanija - 3 33. Estija – 3 34. Brazilija - 2 35. Kinija - 2 36. Japonija - 1 37. Liuksemburgas - 1 38. Portugalija - 1 39. Turkija - 1 40. JAV - 1 41. Gruzija – 1
|
