Sausuose skaičiuose gyva istorija

DAIVA SAVICKIENĖ PANEVĖŽIO BALSAS

Gyventojų surašymai – savitas šalies visuomenės veidrodis, kuriame galima įžvelgti iškalbingų faktų ir net istorinių randų. 1918 metų vasario 16 dieną atkūrus Lietuvos valstybę, pirmasis gyventojų surašymas surengtas tik 1923-iaisiais. Tuo metu Vilniaus kraštas buvo okupuotas, o Klaipėdos kraštas, nors jau priklausė lietuviams, dar neturėjo aiškaus juridinio statuso. Dėl šios priežasties pastarojo krašto administracija prašė gyventojų surašymą surengti tik 1925-ųjų sausį. Tad taip susiklostė, kad pirmajame surašyme atsispindėjo vos dalies dabartinės Lietuvos teritorijos statistika. Daugiau miestiečiai ir prekybininkai To meto Lietuva buvo padalyta į 24 apygardas, kurios atitiko administracinę apskritį, ir keturis miestus apskrities teisėmis: Kauną, Šiaulius, Panevėžį ir Vilkmergę (dabar Ukmergė). Tad surašyme išskirtas Panevėžio miestas ir Panevėžio apskritis, kurios administracinis suskirstymas buvo kitoks nei šiandien. Surašymo duomenys rodo, kad 1923 metų rugsėjo 17 dieną Lietuva turėjo daugiau nei 2 mln. gyventojų. Tankiausiai buvo apgyvendinta Vilkaviškio apskritis, Panevėžio – rečiausiai.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/sausuose-skaiciuose-gyva-istorija/

Miestus rinkosi bendruomenėms kurti

DAIVA SAVICKIENĖ PANEVĖŽIO BALSAS

Lietuvoje amžius gyvenanti žydų tauta Panevėžyje apsistojo gana vėlai, tačiau jau netrukus įsitvirtino ir kūrė miesto veidą. 2020-ieji paskelbti Lietuvos žydų istorijos metais – tautos, kuri jau ilgus šimtmečius yra neatsiejama mūsų visuomenės dalis, reikšmingai prisidėjusi prie Lietuvos valstybingumo, istorijos, kultūros ir mokslo raidos. Sparčiai gausėjo Lietuvos žydų istorija yra neatsiejama nuo Lietuvos, taigi ir Panevėžio, istorijos. Ši tauta gyveno visoje Rytų Europoje – ir Lenkijoje, ir Čekijoje, ir Vengrijoje, ir Ukrainoje, ir kitur. Kada Panevėžyje apsigyveno pirmieji žydai, duomenų nėra. Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius daktaras Arūnas Astramskas sako, kad tikrai žinoma, jog XVIII amžiaus antroje pusėje gyveno žydų tautybės asmenys ir XVIII amžiaus pabaigoje mieste jau buvo religinė žydų bendruomenė. Jo teigimu, tam, kad susikurtų religinė žydų bendruomenė, yra kelios būtinos sąlygos. Visų pirma, reikia, kad būtų dešimt vyriškių, kurie galėtų atlikti ritualinę maldą, taip pat reikalingi maldos namai, kapinės. Tad galima numanyti, kad visa tai mieste buvo. Tiesa, pradžioje bendruomenė nebuvo didelė.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/miestus-rinkosi-bendruomenems-kurti/

Bendros istorijos saitais susieti

DAIVA SAVICKIENĖ PANEVĖŽIO BALSAS

Kadaise buvusi itin uždara bendruomenė, Lietuvos žydai pamažu atsivėrė ir sėkmingai integravosi į visuomenę, nors lengvas šis procesas tikrai nebuvo. Santykiai tarp kaimynų retai būna visiškai sklandūs. Tai priklauso nuo pačių žmonių būdo, jų pažiūrų, ambicijų, o kartais ir istorinių aplinkybių ar praeityje patirtų nuoskaudų. Atsiverti prireikė antros kartos Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius daktaro Arūno Astramsko teigimu, ilgą laiką žydų bendruomenės Lietuvoje gyveno uždarai: dalis jų net nebendravo su kitais šalies gyventojais. Ne dėl to, kad pyktųsi – tiesiog nebuvo tokio poreikio. „Jei kažkas iš tavo šeimos uždirba pinigus, gali gyventi žydų bendruomenėje, eiti į maldos namus ir visa tavo aplinka gali būti žydiška, nebūtinai turi būti poreikis bendrauti su išore“, – paaiškina istorikas. Vis dėlto laikui bėgant žydų bendruomenės šiek tiek prasivėrė. Kad tai nutiktų, vienu metu labai stengėsi ir caro valdžia, sako daktaras A. Astramskas. „Norėjo žydus akultūrizuoti – atverti jų kultūrą, plačiau integruoti į visuomenę“, – paaiškina jis.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/bendros-istorijos-saitais-susieti/

Žydų mokyklos Panevėžyje. Į mokslus – nuo pat mažens

DAIVA SAVICKIENĖ SEKUNDĖ

Išsilavinimas visais laikais buvo itin vertinamas, tačiau ne visi galėjo jo siekti. Mieste tarpukariu veikė ne viena žydų mokykla. Dalis jų neturtingiems panevėžiečiams žydams buvo sunkiai įkandamos, tačiau alternatyvų siekti mokslo buvo. Sėmėsi ne tik pasaulietinių žinių Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad žydų vaikai pradinę mokyklą galėjo pradėti lankyti nuo 5 ar 6 metų. Tačiau dar prieš tai, maždaug nuo ketverių penkerių metų, lankydavo tradicines religines pradines žydų berniukų mokyklas – chederius. Čia mokėsi religijos dalykų, rašyti, skaityti, skaičiuoti. Taigi į pasaulietinę pradžios mokyklą žydų vaikai, pasak istoriko, ateidavo jau turėdami pakankamų skaitymo ir rašymo įgūdžių. Mokydamiesi pasaulietinėje dar lankydavo ir sekmadieninę religinę mokyklą.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/zydu-mokyklos-panevezyje-i-mokslus-nuo-pat-mazens/

Verslo istorijoje – žydiški vardai

DAIVA SAVICKIENĖ PANEVĖŽIO BALSAS

arpukariu ne viena garsi to meto įmonė, savo produkciją eksportavusi ir į užsienį, veikė Panevėžyje. 3–4 praėjusio amžiaus dešimtmečiais miesto veidą keitė augantis verslas ir klestinti prekyba. Panevėžyje veikė daug įvairių krautuvėlių, siuvyklų, perdirbimo ir kitų įmonių, kurių savininkai buvo žydai. Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, 1920 metais iš 94 savo verslą mieste įregistravusių amatininkų 55 buvo žydų tautybės asmenys. Tačiau Panevėžio žydai ne vien buvo smulkūs prekybininkai: tarp jų ilgainiui atsirado ir stambiųjų verslininkų. Jų įnašas į vietos ekonomiką – didžiulis. Malūnininkystės centras Praeityje Panevėžys garsėjo savo malūnais – buvo vienas Baltijos šalių malūnų centrų, kuriame veikė penki dideli pramoniniai ir tiek pat mažesnių, ūkininkų, malūnų.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/verslo-istorijoje-zydiski-vardai/

Gynę savo pažadėtąją žemę

DAIVA SAVICKIENĖ PANEVĖŽIO BALSAS

Nepriklausomybės kovose petys į petį šalia lietuvių valstybės laisvę gynė ir žydai. 1918 metų vasario 16-ąją paskelbta Lietuvos nepriklausomybė tebuvo tik popieriuje įtvirtintos savos valstybės idėjos. Jas apginti teko ginklu. Bolševikams, bermontininkams, lenkams besiveržiant per Lietuvos sienas, į savanorių jos laisvės gynėjų gretas stojo visų tautybių šalies gyventojai. Žydai – taip pat. Kovėsi kartu Žurnalistas, kolekcininkas, ne vienos knygos autorius ir knygos „Pažadėtoji žemė – Lietuva“ – apie Lietuvos žydus, dalyvavusius kuriant valstybę 1918–1940 metais – sudarytojas Vilius Kavaliauskas sako, kad Panevėžio kraštas nepriklausomybės kovų metais buvo išskirtinis. Pirmiausia – savanorių kovotojų gausa, bet taip pat ir jų nuopelnais. Nemažai iš čionykščių žemių kilusių savanorių tapo Vyčio Kryžiaus kavalieriais, o kai kurie jų vieną aukščiausių Lietuvos karinių valstybės apdovanojimų pelnė ir dukart.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/gyne-savo-pazadetaja-zeme/

Miesto virsmų liudininkė

DAIVA SAVICKIENĖ SEKUNDĖ

Gana vėlai Panevėžyje atsiradusi Savanorių aikštė turi įdomią istoriją, kurioje ne vieną puslapį reikėtų skirti ir miesto žydams. Pačiame Panevėžio centre esanti aikštė ne tik viena jauniausių, bet ir bene dažniausiai keitusių pavadinimą. Kažkada apie ją paprasčiausiai sakyta: „Slobodka“. Vėliau aikštė buvo gavusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vardą, o netrukus vėl pervadinta – į Savanorių aikštę. Bet kad ir kaip šią vietą vadino, ji visada buvo svarbi miestui bei glaudžiai susijusi su gausia jo žydų bendruomene. Apėmusi gana didelę teritoriją aikštė metams bėgant ne kartą keitė veidą ir netrukus vėl laukia pokyčių. Pėdsaką paliko ir gaisras, ir karas Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Savanorių aikštė mieste buvo suformuota viena paskutinių. Rajone, kurį žmonės iki tol vadino tiesiog „Slobodka“ – nuo žodžio „sloboda“, kuriuo XI–XV amžiaus feodalinėje Rusijoje vadinta gyvenvietė, miesto kvartalas arba priemiestis. „Terminas išliko nuo tų laikų, kai Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje“, – aiškina D. Pilkauskas. Šioje Panevėžio dalyje tarp Ukmergės ir Ramygalos gatvių buvo neturtingų žydų gyvenamas rajonas. Tuo metu jam priklausę sklypai kartu su gatvėmis apėmė apie 7 hektarus bene žemiausios vietovės mieste. Pačiame „Slobodkos“ viduryje plytėjo gilus namais užstatytas slėnis. Istorikų skaičiavimais, čia tilpo 129 atskiri sklypai. Didžioji dauguma – 64 procentai – nedideli, iki 300 kvadratinių metrų. Stambiausius sklypus „Slobodkoje“ valdė turtingi žydai. Daugiausia žemės, pagal archyvuose išlikusius dokumentus, turėjo Ezrochas, Leizeris Beras Chazenas, Šulmanas, Kisinas, Pavilonis, Antanaitis, Garbas, Zelikmanas, Sabolis.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/miesto-virsmu-liudininke-2/

Miestas, užprogramuotas rekordams

INGA KONTRIMAVIČIŪTĖ SEKUNDĖ

Panevėžį ir tarpukariu pelnytai buvo galima vadinti garsių sportininkų kalve. Miestas didžiavosi lengvosios atletikos karaliene, tituluojama lietuviškuoju Džesiu Ovensu, turėjo ir savo bokso legendą, tik Paryžiaus olimpiadoje nusileidusį aukso laimėtojui. Sporto aikštynuose virė futbolininkų, krepšininkų kovos, veikė daugybė sporto klubų ir draugijų, o viena jų, garsinusių Panevėžį šalyje ir už jos ribų, buvo įkurta vietos žydų. Populiariausias – futbolas Tarpukario sportininkai ir sporto entuziastai susidūrė su daugeliu iššūkių. Valstybė dar tik kūrėsi, visko trūko. Negana to, vyravo ir nuomonė, kad sunkiai dirbdami žmonės ir taip prisisportuoja, o pats sportas – per didelė prabanga karų nualintai šaliai. Ir vis dėlto, nepaisant tuomet gajų stereotipų, žmonės būrėsi sportui ir atstovavo Lietuvai net tarptautinėse varžybose. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, net Lietuvos valdžios požiūris į sportą tarpukariu buvo gana prieštaringas. Dalies to meto politinių veikėjų įsitikinimu, Lietuva – žemės ūkio kraštas, o sunkus fizinis darbas atstoja sportą. Tačiau būta ir kitokių nuomonių, ir jų šalininkai stengėsi plėtoti sportą visoje šalyje. Taip, dar tebevykstant nepriklausomybės kovoms, įkurta Lietuvos sporto sąjunga. Po metų – 1920-aisiais – ją pakeitė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/miestas-uzprogramuotas-rekordams-2/

Miesto spaudoje – Panevėžio žydų gyvenimo atspindžiai

INGA KONTRIMAVIČIŪTĖ SEKUNDĖ

Vienas šaltinių, sekančių Panevėžio pulsą, visais laikais buvo ir yra spauda, aprašanti, kuo ir kaip gyvena miestiečiai. Tarpukario miesto spaudoje atsispindėjo ir Panevėžio žydų gyvenimo kasdienybė. Čia minimi žydų politikai ir jų sprendimai, kalbėta apie problemas, santykius su kitomis miesto tautomis. Antri po lietuvių Jau pirmajame 1924 metų vasario 16-ąją išleistame „Panevėžio balso“ numeryje minimi ir žydai. Kokio svarbaus būta jų indėlio į miesto gyvenimą, liudija jau vien tai, kad mieste gatvių pavadinimai kurį laiką buvo rašomi trimis kalbomis – lietuvių, lenkų ir žydų. „Dabar senąsias nuplėšė ir prikalė naujas viena lietuvių kalba. Naujosios lentelės išrodo dailiai“, – rašyta tuomet „Panevėžio balse“ (čia ir kitur kalba netaisyta). Tuomečio laikraščio puslapiuose pasakojama ir apie Panevėžio miesto tarybos darbą. Ją sudarė 40 atstovų, iš jų net 12 priklausė žydų frakcijai. Miesto valdyboje buvo penki atstovai, iš kurių trys – iš darbo federacijos, du – žydų. Tuo metu į revizijos komisiją žydų opozicija nebuvo įleista. Remiantis „Panevėžio balsu“, 1923 metais Panevėžyje buvo 1 810 gyvenamųjų namų, kuriuose suskaičiuota 3 405 butai. Mieste gyveno 8 824 vyrai ir 9 764 moterys. Iš 18 588 miestelėnų Lietuvos piliečiai buvo didžioji dauguma. Daugiausia Panevėžyje tuo metu gyveno lietuvių – 9 950, žydų – 6 676, lenkų – 906, rusų – 553, vokiečių – 105, latvių – 46, kitų – 145, svetimšalių – 207. Tų metų pavasarį Panevėžio apskrityje (be Panevėžio miesto) gyveno 53 752 vyrai ir 61 715 moterų. Iš jų didžioji dauguma lietuvių – 103 355, žydų – 5 497, lenkų – 4 091.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/miesto-spaudoje-panevezio-zydu-gyvenimo-atspindziai-2/

Stoję nepriklausomos valstybės pusėn

DAIVA SAVICKIENĖ PANEVĖŽIO BALSAS

Žydų bendruomenės parama valstybės kūrimosi metu Lietuvai buvo itin svarbi – net jei ne visada ja pasinaudota. XX amžiaus pirmoji pusė – laikas, kai kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė – buvo labai įtempta. Tai, kad šiame procese aktyviai dalyvavo ir šalies žydai, turėjo lemtingos reikšmės. Jų palaikymas padėjo siekti sostinės ir pietryčių Lietuvos susigrąžinimo, prisidėjo prie pergalės nepriklausomybės kovose, sprendžiant kitus ne ką mažiau svarbius valstybei klausimus. Neliko svarbiausių stabdžių Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas daktaras Algimantas Kasparavičius primena, kad XX amžiaus pradžioje tautinės mažumos – žydai, iš dalies gudai, vokiečiai, lenkai – į Lietuvos valstybingumą įsitraukė šiek tiek vėliau. Tam būta labai įvairių priežasčių, ir kiekviena tauta jų turėjo savų. Kalbant apie žydus, jie, pasak istoriko, į valstybės statybą, o kartu politinį Lietuvos gyvenimą įsitraukė vėlų 1918-ųjų rudenį. Tuomet keli žydų atstovai buvo kooptuoti – tai yra įtraukti į Lietuvos valstybės tarybą. Praktiškai tuo pačiu metu buvo sukurtas ir žydų reikalų ministro be portfelio institutas.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/stoje-nepriklausomos-valstybes-pusen/

Iš XIX amžiaus į dabartį: kaip Panevėžio žydai puoselėjo vilties kalbą

INGA KONTRIMAVIČIŪTĖ PANEVĖŽIO BALSAS

Garsiausio pasaulio litvako sukurtą tarptautinę kalbą populiarino ir Panevėžio žydai. XIX amžiuje Liudviko Zamenhofo sukurta esperanto kalba vartojama iki šiol, buvo ir tebėra verčiami didieji veikalai – ji tinkama ir poezijai. Nors ir dirbtinė, tai visavertė kalba, kuri ir toliau vystosi, turi savo bendruomenę. Ir tai daugelių prasmių yra Lietuvos žydų, propagavusių esperanto visame pasaulyje, nuopelnas. Visiems bendra Iškilus litvakų bendruomenės narys gydytojas Liudvikas Lazaris Zamenhofas turėjo ne tik aistrą svetimoms kalboms, bet ir talentą. Daug jų – net dvylika – mokėdamas pats, ilgainiui pradėjo mąstyti apie universalios kalbos sukūrimą. Šviesuolis puoselėjo viltį, jog, suteikus žmonėms galimybę bendrauti ne tik gimtąja, bet ir viena bendra, neutralia kalba, bus mažiau nesusikalbėjimo, konfliktų, nesutarimų. L. Zamenhofo tikslai buvo labai praktiški: visiems bendra kalba neturėjo būti sunki, jos gramatika – ganėtinai paprasta. Daugelyje kraštų ir taip apstu žodžių, skambančių panašiai, tad jiems kurti pasitelkti priešdėliai ir priesagos. Pirmoji esperanto versija baigta kurti dar 1878-aisiais. Bet dabartinį pavidalą kalba įgavo tik 1884–1885 metais jau Veisiejuose, kuriuos savo pirmajai medicininei praktikai pasirinko jaunas gydytojas. Vis dėlto esperanto kalbos gimimo metais oficialiai laikomi 1887-ieji, kai paremtam uošvio L. Zamenhofui pagaliau pavyko išleisti vadovėlį. Gydytojas pasirašinėjo dr. Esperanto – daktaras, turintis viltį. Laikui bėgant kalbos kūrėjo pseudonimas tapo visos kalbos pavadinimu.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/is-xix-amziaus-i-dabarti-kaip-panevezio-zydai-puoselejo-vilties-kalba-2/

Gydytojo etalonas: žydų šviesuolis pacientų pagal tautybę ir pajamas neskirstė

DAIVA SAVICKIENĖ/PANEVĖŽIO BALSAS

Vienas garsiausių XIX–XX amžių sandūros ir tarpukario Panevėžio medikų rūpinosi ne tik savos – žydų bendruomenės, bet visų miestelėnų sveikata. Panevėžyje gimė, gyveno ar dirbo ne vienas žymus medikas. Tačiau tokių, kaip Šachnelis Abraomas Meras – gydytojas iš pašaukimo, kaip jį vadino žmonės, – buvo reta ne tik mieste. 1930-aisiais Š. A. Merui atgulus amžinojo poilsio Panevėžio žydų kapinėse, už nuopelnus saugant gyventojų sveikatą ir juos gydant, jo vardu panevėžiečiai net pavadino gatvę.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/gydytojo-etalonas-zydu-sviesuolis-pacientu-pagal-tautybe-ir-pajamas-neskirste/

Kultūrų susidūrimas: skirtumai, formavę stereotipus

PANEVĖŽIO BALSAS/DAIVA SAVICKIENĖ

Vienos tautos išskirtinumas lėmė pačius įvairiausius visuomenės stereotipus apie tai, kas jai atrodė nesuprantama ir nepažinta. Stereotipai apie žydus – be galo sudėtingas ilgus metus formavęsis reiškinys, paveiktas daugelio veiksnių. Bėgant amžiams jų kūrėsi vis naujų, bet kai kurie stereotipai, nepaisant jų absurdiškumo, pasirodė esą itin gajūs. Paradoksalu, bet, atrodytų, modernioje visuomenėje jie funkcionuoja lig šiol ir – svarbiausia – jais net tikima. Krikščionybės ir judaizmo sankirta Kaip sako Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis, sąvokos „savas“ ir „svetimas“ mums, žmonėms, yra reikšmingos nuo pačių seniausių laikų. Kadaise taip atskirdavome (o ir dabar atskiriame) vieni kitus – priklausančiuosius savai genčiai ir ne. Be to, pasak istoriko, visuomenėse visada buvo išskiriamos tam tikros grupės. Taip nutiko ir žydams, gyvenusiems tarp krikščionių. Su jais susiję stereotipai labai seni. Ir gana specifiniai.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/kulturu-susidurimas-skirtumai-formave-stereotipus/

Panevėžio sinagogų atminimą saugo tikintieji ir archyvai

PANEVĖŽIO BALSAS/DAIVA SAVICKIENĖ

Iš Panevėžyje veikusių žydų maldos namų vos per kelis dešimtmečius teliko prisiminimas. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą miesto centras ir pagrindinė aikštė atrodė visiškai kitaip. Iš tais laikais Panevėžyje veikusių bemaž dviejų dešimčių sinagogų didžioji dalis telkėsi būtent ten, miesto širdyje, kur būta net Sinagogų aikštės. Deja, dabar šį paveldą dažniausiai mena tik archyviniai dokumentai ir retos nuotraukos. Nepagailėjo nei istorija, nei laikas Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad XVII–XVIII amžiuje daugelis Lietuvos vietovių minėtos kaip turinčios sinagogas. Nors statytos šios, žinoma, jau kelis šimtmečius. Maldos namai, pasak istoriko, buvo ne tik dvasinis, bet ir kultūrinis, ekonominis, politinis žydų bendruomenės centras.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/panevezio-sinagogu-atminima-saugo-tikintieji-ir-archyvai/

Žydų tautos randais išvagotas ir Panevėžio veidas

PANEVĖŽIO BALSAS/DAIVA SAVICKIENĖ

Antrasis pasaulinis karas, skaudžiai atsiliepęs visiems Lietuvos gyventojams, žydams tapo tautos tragedija. Represijos prie žydus ir jų teisių bei laisvių suvaržymas Vokietijoje prasidėjo dar gerokai iki Antrojo pasaulinio karo. Bet jam įsiplieskus, labai greitai pasiekė visiškai naują – genocido lygį. Ėmus žydus naikinti kaip tautą, Lietuva per labai trumpą laiką neteko didelės dalies savo gyventojų. Vienus okupantus pakeitė kiti Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad respublikos laikais žydai mieste sudarė apie trečdalį gyventojų. Didžioji dalis vietos prekybininkų buvo žydai. Sovietų represijos buvo pirmosios, pakeitusios Panevėžio demografinį veidą: tarp ištremtųjų artėjant frontui buvo nemažai žydų. Tačiau netrukus jas pakeitusi nacių okupacija atvėrė dar vieną žiaurumų kupiną puslapį tautos istorijoje.

Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/zydu-tautos-randais-isvagotas-ir-panevezio-veidas/

2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2019 metai
2020 metai
Galerija

Galerija

Nuorodos

Partneriai

Kontaktai

Kontaktai

Mus galite rasti adresu:

Ramygalos g. 18 Panevėžys

36236 Lietuva

El. p. genakofman@yahoo.com

Mob. tel. +370 611 20882

lt

1

Apie mus

Įstatai

Valdyba

Metinė ataskaita

Kontaktai

Partneriai

Istorija

Renginiai

Naujienos

Galerija

Informacija

Renginiai

Projektai

Religinė veikla

Socialinė veikla

Archyvas

Pirmininko pranešimai

Pranešimai spaudai

2007 m.

Apie Panevėžio apskritį

Panevėžio apskrities holokaustas

Siūlome aplankyti

Partneriai ir draugai

Svečiai

Remėjai

en

2005 m. renginiai

2006 m. renginiai

2007 m. renginiai

2008 m. renginiai

2009 m. renginiai

2010 m. renginiai

10

Viršutinės foto

Nuorodos

2006 m.

2005 m.

2008 m.

2009 m.

2010 m.

Panevėžio krašto žydų istorija

Klubinis darbas Hesed

Šilti namai

Ištraukos iš J.V. Čiplytės knygos "Mažosios Jeruzalės - Panevėžio žydų istorija"

Foto

11

Panevėžio Ješiboto istorija

1

About us

History

Life

News

Gallery

Information

Friends and partners

Socialinės programos

Holokaustas Panevėžyje

Žydų žudymai Troškūnuose

Pasvalio žydų tragedija

Rokiškio holokausto aukos

Biržų holokaustas

Kupiškio žydų holokaustas

Ramygalos žydų tragedija

Projects

Panevezys Jews today

Opening of Memorial “The Grieving Jewish Mother” by Keith W. Kaye

Contacts

10 Photo

foto

Events

2010

2009

2008

2011 m. renginiai

2011 m.

Apie mus rašo

Pasaulio tautų teisuoliai gelbėję žydus

2012 m.

2012 m. renginiai

2013 m.

2013 m. renginiai

2014 m. renginiai

Naujienos

2014 metai

2014 m.

2015 m. renginiai

2015 m.

2015 metai

2016 metai

2015 m. viešieji pirkimai

Viešieji pirkimai

2016 m. renginiai

Kovo 8-sios šventė

skelbimai

2017 m. viešieji pirkimai

2016 m.

2016 m. viešieji pirkimai

2017 metai

2017 m.

2017 m. renginiai

Susirinkimai

2018 m. renginiai

2018 m. viešieji pirkimai

Užuojautos

2019 m. renginiai

2018 m.

2019 m.

Religija

2019 metai

2019

2019 m. viešieji pirkimai

2020 m. renginiai

2020 metai

2020 m. viešieji pirkimai